Maršruto dalis Mažeikiai–Viekšniai pirmiausia tai nustebino tuo, kad yra įvairovė įvairiausių takų. Tai pradedant nuo puikios kokybės dviračių atskirai pravestų takų, tada žvyro, suspausto grunto danga palei upę. Ir įdomu netgi tuo, kad yra visokių visokiausių keliukų, takelių išmintu tų žvejų, pravažinėtų automobiliais ir kitomis transporto priemonėmis palei upę tolyn link Viekšnių. Šiuos takus pavadinau sraigių keliu.
Mažeikiuose pradedame miesto dviračių takais, vėliau leidžiamės prie upės kur miname specialiai paruoštais gruntiniais rekreaciniais takais, kuriuos galiausiai keičia lauko keliukai.
Į Krakius veda gan siauras takelis per mišką palei upę. Vietomis yra nukritę medžiai, kuriuos reikia persikelt, tačiau tai nesukelia didesnio nepasitenkinimo, nes taip nei trupučio neiškišę nosies į intensyvų plentą įvažiuojam į Karklius. Krakiuose, miestelio gale, iš niekur nieko pasitinka dviračių takas, žmonės, pasitinka sodybos, kuriose įsipilame vandens, ir netrukus privažiuojame „Aibės“ parduotuvę. „Aibės“ parduotuvėje sužinome, kad čia netoliese randasi malūnas, buvęs malūno pastatas, kuriame šiuo metu įsikūręs restoranas. Tai žinoma, kad nusprendžiame jį aplankyt! Vieta tiesiog įspūdinga, atima žadą ir viršija lūkesčius. Tiesa, dirba šiuo metų laiku restoranas tiktai penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais, todėl mums atvykus, jis buvo uždarytas. Mums tai netrukdė pasigerėti puikia aplinka. Apie maistą paliksiu įvertinti ir pasidalinti jums - rašykite į komentarus, jeigu galite. Dar labai patiko, kad šalia yra pirtis, galima pasinaudoti įvairiom paslaugom, pramogų ir apgyvendinimo galimybės (yra kotedžo stiliaus nameliai nuomai). Galima pasilikti čia nakvoti, net nebūtina vežtis savo stovyklavimo įrangos tam, kas galėtų būti puikus poilsis nuo miesto šurmulio.
Po malūno pasukome partizanų bunkerio link. Vietiniai toje pačioje parduotuvėje pasakė, kad čia kažkas įdomaus, tikrai netikėjome, kad bunkeris bus iš tikrųjų toks įdomus. Justas iš pradžių mojo ranka, bet įkalbėjau važiuoti. Tikrai gerai sutvarkyta vieta. Yra staliukai, suoliukai. Galima piknikauti. Visai gražiai papuošta. Metalinis kryžius yra, kabo ant medžio medinis kryžius kaip įprasta partizanų pagerbimo vietoms. Pats bunkeris nesupuvęs, nesukęžęs, ten viskas labai gerai jame. Gal tiktai pažadėta šviesa, kuri parašyta, kad turėtų būti prijungus prie įjungus 12 V srovę, deja jos nebuvo, nes jau lemputės buvo kažkieno paimtos. Tačiau bunkeryje įdomu. Panagrinėjome jį, apsižiūrėjome labai smagioj vietoj miške. Ačiū tiems, kurie palaiko bunkerio idėją ir partizaninį judėjimą, jo reliktus prižiūri.
Aplankius bunkerį, sukame link Viekšnių. Keleliai lauko gražūs, auga aplinkui kuo puikiausi laukai, rapsai žydi geltonai. Mes mėgaujamės vaizdais, saulė lepina. Pakeliui sutinkame gyvūnų: stirną, gandrą. Matėme aplinkui įvairiausias gyvūnijos (paukščių ir šokinėjančių iš vandens žuvų). Ir tokiu būdu nesunkiai pasiekiame Viekšnius. Viekšniuose sutinkame dviratininkų, pėsčiųjų, su kuriais pasišnekame, sužinome, kas gero pakeliui. Čia yra visos galimybės atsipūsti ir pavalgyti. Paaiškėjo, kad yra ir kavinė, ir picerija. Vis dėlto į valgyklą nespėjome, tai nuvažiuojame į piceriją. Ten skaniai susileidžiame po picą, sunku ir mieguista net pasidaro nuo kiekio. Parduotuvėje apsiplauname rankas, kas yra visai įdomu, kad Lietuvoje galima parduotuvėse rankas nusiplaut!
Užsukame į vaistinės muziejų. Vaistinės muziejus atidarytas pati kaip vaistinė funkcionuot pradėjo nuo 1860 metų. Įdomu tai, kad Lietuvoje vaistinės buvo pasiskirstę į klanus. Viena buvo Žemaitijos priklausė vienam vokiečių giminėi prie caro, ir tada kita labiau Aukštaitijoj. Tai vaistinės interjeras tikrai labai įdomus. Rekomenduoju aplankyti, skirti bent valandą laiko. Lankymasis susideda iš kelių dalių: turi ir parodų salę, turi tuometinio gyvenimo, kaip atrodė XIX amžiui buitis, parodyt, virtuvę, kaip atrodė priimamasis ir taip toliau. Labiausiai iš vaistinės turbūt sužavėjo kaminas, tai labai rekomenduoju užsukti į tą dūminę, pavadinkim, patalpą, kur ir vandenį distiliuodavo, ir kitus dalykus darydavo, pasižiūrėti, kaip ten viskas iš tikrųjų buvo, nes aš pirmą kartą tokį mačiau vaizdą. Po viso šito dar pravažiavuojame ir vieną Lietuvos aviacijos pradininko Griškevičiaus muziejų ir galų galiausiai užsukome į Viekšnių vandens malūną. Vandens malūno aplinka labai sužavėjo. Tikrai gerai sutvarkyta, gražu, miela akiai. Nusifotografuojame ir keliaujame link čia pat matomo tilto. Tiltas kerta upę, Ventą, ir juo galima patekti link Viekšnių stovyklos. Gamtiniai takai labai maloniai riedasi, sutinkame čia ne mažai vaikščiotojų, o mes šįkart pasirinkome važiuoti dviračiais. Apsukame ratą jais. Deja, šiek tiek yra pagedęs jau takas Viekšnių pažintinis prie stovyklos, bet yra labai gerų vietų kur piknikauti, kur pailsėti. Yra apžvalgos vietų, nuo šlaito matosi Venta. Rekomenduoju pabūti ant šlaito ir apžvelgti upės slėnį, arba tiesiog sustoti, pavalgyti, gerai praleisti laiką. Pabuvę Viekšniuose, sukamės Mažeikių link. Miname žvyrkeliais ir laukų keliais tolyn į mišką.
Važiuojant nuo Viekšnių pasitaikė labai geros kokybės žvyrkeliai, nė kiek mum nedulkėjo. Vėjas dar kaip tyčia stumia iš nugaros į priekį. Buvom abudu su fotografu su Justu laimingi. Per geležinkelį nebuvo kelio, reikėjo persikelt dviračius. Po kurio laiko ir prasidėjo asfaltas, likus 7 km. Asfalto po tiek laiko jau buvome pasiilgę ir maloniai jį įveikėme.
Kas nenori važiuoti tiesiai ir pabaigti iš karto visko Mažeikiuose, tai dar yra puiki galimybė apsistoti stovyklavietėj ir gerai praleisti laiką miške. Važiuojant asfaltu, nuo sodų pasukti į dešinę, ir miške yra pažymėta stovyklavietė. O tada, tarkim, kitą dieną jau suktis link autobuso ir važiuoti namo.
Jeigu įveikei visą maršrutą - duoki žinoti ar patiko - parašyk komentarą!
Atsiliepimai